Category Archives: Aktualijos

Kačių maitinimo ypatybės

Katės yra didelės konservatorės. Tai reiškia, kad jos mieliau renkasi ėdalą, kurio sudėtis „gamtiška“, natūrali. Jos mieliau ėda tai, ką ėdė jų protėviai – mėsą. Be abejo, kai kurias kates įmanoma pripratinti prie vegetariško ėdalo, tačiau toks racionas gali sukelti avitaminozę.

Dar viena gera žinia: katės, skirtingai nei šunys, neryja maisto jo neištyrinėjusios: neapuosčiusios, nepalietusios vibrisėmis, atsargiai nepalaižiusios.

Katės nėra rajūnės. Net būdamos alkanos jos ne šlamščia viską iš eilės, o skanauja, ragauja, mėgaujasi maistu. Matyt todėl kates rečiau vargina virškinimo sutrikimai, apsinuodijimai maistu.

Vėmimas arba viduriavimas joms nėra toks pavojingas kaip vidurių užkietėjimas. Vemdamos katės pašalina iš virškinamojo trakto plaukų sąvėlas, kurių prisiryja švarindamos savo kailiuką.

Katės racioną turėtų sudaryti 25-30 proc. proteinų, 15-40 proc. riebalų ir apie 20-30 proc. angliavandenių (dėmesio: nuo per didelio angliavandenių kiekio gali priaugti antsvorio). Kai perkate savo augintinei profesionalų ėdalą, atkreipkite dėmesį į sudėtį, ji visada pateikiama ant ėdalo pakuočių. Ir būtinai nepamirškite, kad ėdalas parenkamas pagal katės amžių, aktyvumą, sveikatos būklę ir net veislę.

Dauguma šeimininkų laikosi įpročio: katės dubenėlis visada pilnas, ji gali ėsti bet kuriuo paros metu. Tačiau šis įprotis turi ir trūkumų: net sauso ėdalo granulės gali senstelėti, ant jų patenka dulkių, musių ir pan.

Taigi geriau įpilti porciją, kurią vienu kartu augintinė suėstų. Tačiau šiuo atveju reikia ją įpratinti prie šėrimo grafiko, o ši užduotis – ne iš lengvųjų.

Jei maitinsite katę mėsa, rinkitės jautieną, veršieną, paukštieną  (patartina apvirti, kad būtų išvengta toksoplazmozės). Manoma, kad katės labiausiai nemėgsta ėrienos ir triušienos, o kiauliena joms nesveika.

Katės maistas turi būti kambario temperatūros.

Nepatartina maitinti tuo, ką valgo žmonės, nepamirškite: katėms labiausiai reikia gyvūninės kilmės produktų.

Septintais – dvyliktais katės gyvenimo metais laikas pasirūpinti „senjorų dieta“. Vyresnio amžiaus kates reikia šerti visaverčiu vyresnių kačių ėdalu, skatinti daugiau judėti, kad nepriaugtų antsvorio. Jeigu katė turi antsvorio, negalima staigiai „sodint ant dietos“ ar marinti badu.

Pakeisti ėdalą, smarkiai sumažinti šėrimo normą, duoti specialių papildų galima tik pasitarus su veterinarijos gydytoju.

Nustatyta, kad vyresnių kačių gerai savijautai ypač svarbus vitaminas E – jis gerina odos ir kailio būklę, stiprina imunitetą.

Į klausimą, ar tinkamai šeriate savo augintinę, galima atsakyti ir taip: jeigu jūsų katė žvali, sveika, žaisminga, visada turi gerą apetitą, jos kailis žvilga, oda sveika, akys skaidrios ir neašaroja (išskyrus tam tikras veisles) – jūs šeriate savo augintinę tinkamai ir sveikai.

www.mice.lt

Kačių kastravimas ir sterilizavimas

Kodėl patariama kastruoti arba sterilizuoti kates ir katinus, jei neplanuojame jų veisti?

Į šį klausimą atsako 16 m. veterinarijos gydytojos patirtį turinti Rita Žilinskienė.

Kačių kastravimas

Kastravus arba sterilizavus katę, pašalinama nepageidaujamų palikuonių tikimybė. Be to, katė apsaugoma nuo galimų ligų: kiaušidžių cistų, gimdos uždegimo, pieno liaukos navikų. Išvengiama nemalonaus augintinės elgesio bei agresijos atvejų rujos metu.
Kastracija atliekama 6-8 mėn. amžiaus katėms.

Operacija daroma nerujojančioms katėms. Norint kastruoti katę, operacijos laiką reikia suplanuoti iš anksto ir dėl jo susitarti su savo gyvūnėlio veterinarijos gydytoju. Paprastai gydytojai rekomenduoja atnešti katytę į gydyklą ryte, nuo 9 iki 12 valandos. Be to, likus dvylikai valandų iki operacijos, katė neturi būti šeriama. Ji neturi gauti ėdalo operacijos išvakarėse (nuo 21 val.), tačiau vandens palakti, be abejo, galima duoti.

Kastracija atliekama su bendra narkoze (katė užmigdoma). Taip pat suleidžiami ilgai veikiantys vaistai nuo skausmo. Prieš operaciją pašalinami plaukai pilvo srityje, dezinfekuojamas operacinis laukas ir atliekamas 1,5-2 cm ilgio pjūvis. Pašalinus kiaušides bei gimdą, susiuvama. Po oda siuvama „slapta siūle“ – tirpiais siūlais, todėl po operacijos katytei nereikia nešioti gaubto arba rūbelių. Gyvūnėliui nereikia ištraukti siūlų, jis nepatiria papildomo streso.

Po operacijos gydykloje katė paguldoma į šildomą boksą ir stebima, kada atsibus, kaip jausis.

Šeimininkai gali atsiimti katę praėjus maždaug 4 val. nuo narkozės pradžios. Visiškai po narkozės katė atsigauna per parą.

Parsinešus kastruotą katę namo, reikia ją įkurdinti šiltame guolyje. Jis turi būti pastatytas neaukštai, geriausiai ant grindų. Negalima guldyti ant sofos ar fotelio, nes katės koordinacija dar yra sutrikusi, ji gali nukristi ir susižaloti.

Tos pačios dienos vakare galima duoti augintinei palakti vandens, o šerti rekomenduojama tik kitos dienos ryte – pradėti nuo nedidelės ėdalo porcijos. Nereikėtų išsigąsti, jeigu katytė po narkozės (pirmąją parą) apsišlapins, išsituštins ne vietoje, seilėsis – tai normali reakcija po narkozės.

Tačiau jeigu katė keletą dienų po operacijos elgiasi keistai, atrodo vangi, neėda, kreipkitės į gydyklą.

Po kastravimo rekomenduojama pradėti šerti ėdalu, skirtu kastruotoms katėms. Taip sumažinama antsvorio rizika bei „smėliuko“ susidarymas. šlapimtakiuose. Rizika nutukti padidėja todėl, kad sulėtėja gyvūno medžiagų apykaita, padidėja apetitas. Todėl patartina neperšerti, laikytis rekomendacijų, nurodytų ant ėdalo pakuotės.

Operuoti galima tik sveikus gyvūnus. Jeigu augintinė operacijos dieną jaučiasi blogai, karščiuoja, vemia, viduriuoja, būtinai informuokite veterinarijos gydytoją. Šeimininko pageidavimu, prieš operaciją galima atlikti kraujo tyrimus, o kol augintinė užmigdyta, apkarpyti nagučius, išvalyti ausis, apžiūrėti dantis.

Katinų kastravimas

Iškastravus, pašalinamas nepriimtinas katino elgesys: teritorijos ir daiktų ženklinimas šlapimu, kniaukimas, agresyvus savo valdų gynimas, peštynės su kitais katinais. Ir, svarbiausia, apsisaugoma nuo nepageidaujamų palikuonių.

Katinus galima kastruoti nuo 6 mėnesių. Visi patarimai, kaip elgtis prieš operaciją, tokie patys kaip kačių atveju. Prieš kastraciją katinui pašalinami plaukai mašnelės srityje, dezinfekuojama operacijos vieta ir, atlikus pjūvį, pašalinamos sėklidės. Pjūvio vieta nėra užsiuvama.

Šeimininkai gali atsiimti savo augintinį praėjus maždaug 4 val. po narkozės suleidimo. Jei viskas gerai, per parą gyvūnas atsigauna visiškai, bet pradėti šerti jį galima tik kitos dienos ryte. Po kastracijos rekomenduojama šerti sausu kastruotų katinų ėdalu.

www.mice.lt

Kačių skiepai

Lietuvoje dauguma veterinarų pataria kates skiepyti kasmet. Galima pasikliauti jų nuomone, tačiau tyrimų duomenys rodo, jog toks dažnas skiepijimas nėra naudingas ar būtinas (nes labai dažni skiepai nestiprina imuniteto, o kaip tik gali sukelti labai daug autoimuninių ligų). JAV veterinarų asociacija jau pataria kompleksiniu skiepu naminius gyvūnus, po kačiuko skiepų ir vieno pakartotinio skiepo po metų, skiepyti kas 3 metus. Mes manome, kad tai yra saugiausias ir protingiausias skiepijimo dažnis. Nuo pasiutligės, įstatymiškai kates reikia skiepyti kasmet.

Pagrindinės ligos nuo kurių skiepijama yra: virusinis rinotracheitas, kalicivirozė, panleukopenija ir pasiutligė. Sunkiausios ligos yra pasiutligė ir panleukopenija, šių ligų vakcinos pakankamai veiksmingos, todėl tikrai svarbu nuo jų skiepyti savo augintinius. Kadangi dažniausiai panleukopenijos vakcina įeina į kompleksinę “3 in 1” vakciną kartu su rinotracheitu ir kaliciviroze, greičiausiai, katiną skiepysite ir nuo šių ligų. Šios ligos dažniausiai nėra mirtinos, o vakcinos nėra labai efektyvios, todėl net ir paskiepyta katė gali susirgti, tačiau dalį kačių vakcinos apsaugos, tad nėra visai bevertės. Pasiutligės vakcina yra atskira. Geriausia, jei įmanoma, kompleksinę ir pasiutligės vakcinas naudoti ne vienu metu (1 mėn. skirtumu), nes per daug vakcinų vienu metu gali turėti neigiamą poveikį gyvūno imuninei sistemai. Nuo kitų ligų daugelio kačių išvis nepatartina skiepyti, nes vakcinos yra labai retai būtinos, dažnai neefektyvios, pavojingos arba nerekomenduojamos. Verta paminėti, jog gyvūnų, kurie serga chroninėmis ligomis negalima skiepyti išvis, o gyvūnus, sergančius ūminėmis ligomis, galima skiepyti tik maždaug po mėnesio nuo pasveikimo.

Mažų kačiukų skiepijimo grafikai gali būti 2: Jei kačiukas pirmą kartą skiepijamas bent 4 mėnesių, pakartotinio skiepo nereikės, kol jam nesueis metai ir 4 mėnesiai. Kita vertus, jei kačiukas skiepijamas anksčiau, skiepai turi pirmiau nugalėti natūralų iš mamos gautą kačiuko imunitetą, kad imtų veikti, todėl kačiuką reikės skiepyti kelis kartus: Pirmą kartą kompleksine 3 in 1 vakcina 6-8 sav., o antrą kartą 10-13 sav. Nuo pasiutligės kačiuką galima skiepyti 10-13 sav.

Prieš pradedant skiepyti būtina pašalinti iš katės organizmo kirminus nežiūrint į tai, kada jūs tai darėte paskutinįkart. Kitaip skiepas gali sukelti komplikacijas, o kartais netgi mirtį.

  • – Pirmiausia, pagal jūsų išrinkto vaisto nuo kirminų instrukciją, duokite jį katei. Šiuos vaistus galima nusipirkti veterinarijos vaistinėje ar gyvūnų prekių parduotuvėje, bet, jokiu būdu ne kioskelyje ar turguje, nes jie gali būti padirbti. Kai kurie geri vaistai nuo kirminų: „Caniquantel“, „Polyverkan“, „Cestal Cat“.
  • – Po 10 dienų degelmintizaciją pakartokite, nes vaistai neveikia lervas ir vienu kartu kirminų atsikratyti nepavyks.
  • – Po 10 dienų nuo paskutinio vaisto nuo kirminų priėmimo reikia pirmąkart paskiepyti. Pavyzdžiui „Quadricat“ vakcina, kuri savyje turi vaistus nuo pasiutligės, kalcivirozės, panleukopenijos ir virusinio rinotracheito.
  • – Jeigu katę skiepijat pirmą kartą, tai po 21 dienos nuo vakcinacijos, skiepą būtina užtvirtinti (revakcinacija). Tai galima padaryti „Leukorifelin“ vakcina, kurioje yra vaistai nuo tų pačių ligų, išskyrus pasiutligę, nes pakartotiną vakcinaciją nuo pasiutligės daryti nereikia.
  • – Vėliau katę reikia skiepyti kasmet tuo pačiu metu, o pakartotinos vakcinacijos daryti nereikia.
  • – Nepamirškite, kad joks skiepas nesuteikia 100% garantijos, kad jūsų katė nesusirgs. Skiepai apsaugo gyvūno organizmą 99%, todėl, nežiūrint į tai, kad jūsų katė bus paskiepyta, pasistenkite pašalinti jos galimybę bendrauti su galimai susirgusiu ar jau sergančiu gyvūnu.

www.lese.lt / www.mypets.lt

Kačių nėštumas

Jeigu jūs nusprendėte perskaityti šį straipsnį, reiškia, jūsų namuose atsirado arba tuoj atsiras besilaukianti katė. Be abejo, nėštumas – tai labai svarbus gyvenimo etapas jūsų augintinei. Tam, kad maksimaliai suprastumėte procesus, kurie vyksta katės organizme viso nėštumo metu, mes pabandėme juos aprašyti paeiliui.

Katės pasiekia lytinę brandą būdamos 7-9 savaičių. Tuomet patelei prasideda ruja ir ji gali būti apvaisinta. Rują nesudėtinga nustatyti pagal tam tipišką gyvūno elgesį. Paprastai katės pradeda lėtai, palenkusios kelius, vaikščioti po namus, gailiai, atkakliai miaukti, noriai atsiliepia į glostymus, trinasi į įvairius daiktus ar šeimininko kojas; kai kurios katės gali pradėti ženklinti.

Bet pirma vada tokiame amžiuje yra nerekomenduojama. Patelę ji gali nuvesti prie sudėtingo gimdymo ir stuburo išlenkimo, o patiną – prie vaisingumo periodo sumažėjimo. Paprastai katės pirmąkart atsiveda kačiukus, būdamos 1,2-1,3 metų.

Katės nėštumas vidutiniškai tęsiasi 9 savaites. Šis periodas gali varijuoti į mažesnę ar didesnę pusę priklausomai nuo gyvūno veislės ir fizinių savybių. Tačiau jeigu katė pagimdė iki 60-tos dienos, tikimybė, kad kačiukai išgyvens, yra nedidelė. Toliau apžvelgsime besilaukiančios katės organizmo ir elgesio pakitimus tam tikrais nėštumo periodais.

0-nė savaitė

Katės, ne taip, kaip katinai, kurie pasiruošę kergimui bet kuriuo metu, nors jų didžiausias aktyvumas vis dėlto yra ankstyvą pavasarį, gali poruotis tik rujos metu. Intervalai tarp rujos periodų gali skirtis priklausomai nuo gyvūno veislės ir metų laiko. Stebėjimai rodo, kad benamių ir senų kačių ruja dažniausiai prasideda pavasarį ir rudenį. Naminė katė gali rujoti daug dažniau ir intervalas tarp jų yra 15-25 dienos. Ruja vidutiniškai tęsiasi 6-8 dienas, nors tai yra individualu kiekvienai konkrečiai patelei.

Katės ovuliacija tipiškai vyksta po susiporavimo (po 23-30 valandų). Kiaušialąsčių kiekis vidutiniškai varijuoja nuo 3 iki 7. Nėštumo metu apvaisintos kiaušialąstės kiaušintakiu nukeliauja į gimdą. Jos prisitvirtina prie gimdos sienelės. Vėliau susiformuoja jas apsauganti placenta. Per placentą iš motinos kraujo deguonis ir maistingosios medžiagos patenka į kačiukų organizmus.

Jei katė poravosi su katinu, tai dar nereiškia, kad ji laukiasi. Pirmuosius nėštumo požymius galima pamatyti ne anksčiau, nei po trijų savaičių.

Jei katė nesilaukia, reiškia, kiaušialąstės nesusiformavo, patinusi gleivinė pamažu grįš į normą ir organizmas ims ruoštis sekančiai rujai.

1-3 savaitė

Pirmas tris nėštumo savaites katė paprastai tampa mažiau aktyvi, mažiau ėda, miega daugiau, nei įprastai. Tai pat ji gali prašyti daugiau dėmesio iš šeimininko.

Paprastai pirmasis būsimos motinystės požymis, atsirandantis po trijų savaičių nuo nėštumo pradžios, yra tai, kad speneliai tampa aiškiai rožinės spalvos. Tai ypač akivaizdu esant pirmam nėštumui.

3-čią savaitę gali atsirasti vėmimas, kuris susijęs su psichologiniais hormoniniais pakitimais, o taip pat su gimdos ištempimu. Tokia būsena trunka kelias dienas ir ją galima netgi nepastebėti.

20-tą dieną nuo apvaisinimo veterinaras jau gali apčiuopti nėštumą.

4-6 savaitė

Po keturių-penkių savaičių besivystantis embrionas jau tampa pakankamai didelis, kad jį galima užčiuopti nestipriai paspaudus pilvo sritį. Tikrinti reikėtų labai atsargiai ir nepaspausti per daug stipriai ar staigiai, nes tai gali pažeisti membraną ir atvesti prie persileidimo.

Penktą savaitę katės pilvukas ima aiškiai apvalėti.

Kažkur šeštą nėštumo savaitę, jeigu formuojasi daugiau, nei vienas ar du kačiukai, katės pilvas staiga tampa labai didelis, nes embrionai auga labai greitai.

35-tą dieną gimda užsipildo skysčiu. Tuomet paprasčiausiu užčiuopimo metodu nustatyti tikslų embrionų skaičių yra neįmanoma.

7-9 savaitė

Po septintos savaitės jau galima pajausti kačiukų judesius ir užčiuopti jų galvytes. Tuo metu katė tampa nervinga ir ieško vietos, kur galėtu įkurti lizdelį.

Paskutinę savaitę padidėja pieno liaukos ir atsikiša speneliai. Kartais prie vulvos išėjimo atsiranda nežymios baltos išskyros. Katė tampa atsiskyrusi ir neaktyvi.

Bet likus 3-4 dienom iki gimdymo jos elgesys keičiasi – katė nuolatos seka paskui šeimininką. Jos kūno temperatūra nukrenta iki 37˚.

Šiuo metu yra rekomenduojama atlikti išsamų rentgeną ir ultragarsinį tyrimą, siekiant nustatyti kačiukų kiekį, dydį ir vietą gimdoje, kas neabejotinai palengvins gimdymo procesą. Atlikus šiuos tyrimus, veterinaras gali numatyti, ar gimdymas bus patologinis, ar ne.

Svarbu pažymėti, kad kai kurios katės rujoja besilaukdamos ir jeigu tuomet ji bus apvaisinta, tai gimdoje atsiras įvairaus amžiaus embrionų. Esant tokiai situacijai visi kačiukai gali gimti vienu metu. Tuomet antroji vada bus neišnešiota (kaip taisyklė, ji retai išgyvena). Retais atvejais kačiukai gimsta po nežymaus intervalo.

Galimos komplikacijos

Dėl grubaus elgesio su gyvūnu, netaisyklingo maitinimo, organizmo persišaldymo ar perkaitinimo, gimdos infekcijų, pasireiškiant genetiškoms ar anatomiškoms anomalijoms, gormoniniems pažeidimams, sunkiems apsinuodijimams, ar dėl kai kurių kitų faktorių katė gali patirti persileidimą.

Dažniausia persileidimas patiriamas 4-5 nėštumo savaitę, nors tai gali atsitikti tiek pradinėje, tiek daug vėlesnėse nėštumo stadijose.

Užslėptas persileidimas gali būti ir pačioje nėštumo pradžioje. Embrionai dar nesusiformavo, audiniai lengvai rezorbuojasi.

Persileidimui atsitikus vėliau, negyvybingi, stambūs embrionai be kailio gali tiek gimti, tiek pasilikti gimdoje. Pasilikdami gimdoje jei arba mumifikuojasi ar skyla pūdami, kas iššaukia gimdos uždegimą (metritą).

Po persileidimo reikia laiku suteikti katei akušerinę pagalbą pašalinant vaisius. Priklausomai nuo gyvūno sveikatos būsenos gali prireikti amputuoti gimdos ragus ar gimdą. Vėliau vykdomas simptominis gydymas.

www.mypets.lt

Kačių maudymas

Kaip dažnai maudyti katę?

Neesant būtinybei sveikų kačių specialiai maudyti nereikia. Katė periodiškai save išlaižo, be to, jos plaukai padengti apsauginiu tepalu, kurį gamina poodinės riebalinės liaukos, todėl kiekvienos katės maudynės naudojant šampūną laikinai atima natūralią jos kailio apsaugą. Dėl to katę, kuri nedalyvauja parodose, reikia maudyti ne dažniau 2-3-jų kartų per metus. (Maudynėmis nesiskaito būtinas „lokalinis“ purvinų letenų išplovimas.)

Kada katę reikėtų išmaudyti?

Katės maudynių poreikio ženklais gali būti:

  • – kailyje esantys parazitai;
  • – per didelis kailio išpurvinimas (tiek natūraliomis medžiagomis, tiek ir sintetinėmis);
  • – profilaktiniai tikslai.

Kaip išrinkti katei šampūną?

Tam, kad šampūnas išplautų visą purvą ir riebalus, jis turi būti labiau šarminis, nei oda. „Žmogiškieji“ šampūnai katėms netinka, nes rūgštingumo-šarmingumo balansas (pH) katės ir žmogaus odos smarkiai skiriasi: kačių jis silpnai šarminis, o žmonių – silpnai rūgštinis. „Žmogiškasis“ šampūnas paprasčiausiai neišplaus kailį ir dar papildomai per dideliu rūgštingumu paveiks katės odą, paliks ją „sudirgintoje“ padėtyje, kurios bruožai yra sausumas, pleiskanos ir dėl to atsiradęs plaukų lūžinėjimas. Šampūnai, kurie yra specialiai sukurti katėms ir šunims, turi reikiamą pH lygį ir išplauną kailį iki paties pagrindo.

Katės maudymas

Būtina katės plovimo skystu šampūnu sąlyga yra oro ir vandens temperatūra. Oro temperatūra patalpoje turi būti ne žemesnė, nei + 22˚C, nes naminės katės yra labai jautrios ir lengvai peršąla.

Katę labiausiai gąsdina ne pats vanduo, o triukšmas, kurį jis sukelia, kai pilasi iš čiaupo. Todėl neužilgo iki procedūros pradžios (taip, kad katė negirdėtų ir nematytų), į vonią, kriauklę arba dubenį reikia pripilti reikiamą kiekį vidutiniškai šilto vandens.

Kates paprastai maudo voniose arba kriauklėse, kuriose patiesia patiesalą, trukdantį slysti letenoms. Maudomos jos rankinio dušo pagalba. Labiau pageidautina katę maudyti kriauklėje, o ne dubenyje, nes pastarajame ji karštligiškai bandys griebtis jo kraštų.

Vanduo nebūtinai turi būti karštas, bet ne šaltesnis, nei žmogaus kūno temperatūra (38-40˚C). Katės maudymui reikiamą temperatūrą galima nustatyti taip: patalpinti į vandenį savo alkūnę; jeigu vanduo nesijaučia, reiškia, ši temperatūra katei tinka. Vandens lygis turi šiek tiek siekti katės pilvelį. Šio vandens pagalba katę galima išmuilinti, o iš anksto į dubenį įpiltu vandeniu galima bus kailį išskalauti nuo putų.

Pats maudymo procesas turi vykti katės nervus tausojančiu režimu: nereikia garsiai ir emociškai kalbėti ir atlikinėti staigių judesių. Pamažu pastatykite katę į pripiltą vandenį ir, viena ranka tvirtai prilaikydami gyvūną per pečius, suvilgykite kailį ir užpilkite šampūno ant keteros, nugaros, krūtinės, pilvo ir uodegos. Reikia įdėmiai stebėti, kad vanduo nepatektų katei į ausis ir nosį. Nes pirmiausia – tai jai be galo nemalonu, o antra – vanduo jautriose katės ausyse gali sukelti uždegimines reakcijas. Galima prieš maudant į gyvūno ausis įdėti vatos tamponus. Jeigu reikia išplauti ir katės galvą, reikėtų paprašyti ką nors uždengti jai ausis. Išmuilijant rekomenduojama atkreipti dėmesį į priekines letenas, smakrą ir, suaugusiems katinams, į uodegą.

Nepamirškite, kad šampūnai turi savybę smarkiai putoti. Nereikėtų ant kailio pilti per daug šampūno, nes vėliau bus sunku putas nuplauti. Trumpaplaukio katino kailio skalavimui pakanka vieno dubens, bet ilgaplaukiam gali prireikti kelių dubenių. Tam, kad procesas būtų paspartintas, galima naudoti dušą su silpna vandens srove.

Vėliau reikia nunešti katę į kambarį ir nušluostyti sausu rankšluosčiu. Trumpaplaukiai katei užteks vieno rankšluosčio; tam, kad nusausintumėte ilgaplaukę katę (ypatingai turinčią tankią pavilnę) gali prireikti keleto rankšluosčių ir keletos valandų. Šį procesą galima paspartinti feno pagalba, bet tik tuo atveju, jei katė jo stipriai neišsigąsta.

Iš karto po ranka turi būti paruošti 2-3 ilgi vonios rankšluosčiai. Apgaubkite tupintį vonioje (kriauklėje) gyvūną rankšluosčiu ir prispauskite prie savęs. Jeigu katę iš karto pakelsite, atimdami iš jos pagrindą, ji gali bandyti ištrūkti. Gyvūnas patyrė stiprų stresą ir gali stipriai apdraskyti, o didelis rankšluostis nuo to apsaugos. Tai taip pat šiek tiek apramins katę. Tuomet perneškite ją ant stalo, iš anksto įjungę feną, kad katė priprastų prie jo skleidžiamo triukšmo. Jeigu katė bijo feno, galima patiesti kelis laikraščius; ji pati ant jų atsisės ir drėgmė natūraliu būdu susigers į laikraštį.

Nereikėtų pergyventi dėl katės psichinės būklės po maudynių. Jeigu paliksite ją ramybėje kelioms valandoms, gyvūnas pamažu nusiramins. Gražus švarus kailis bus atlygis už triūsą.

www.mypets.lt

Kačių elgesys ir psichologija

Katės yra emocionalūs, charakteringi ir prieštaringi gyvūnai. Iš vienos pusės jie gali būti labai prieraišūs ir švelnūs, tačiau kartu pavydūs, pikti ir jaučiantys baimę. Dar vienas ryškus bruožas yra jų nepriklausomybė: jos pačios nusprendžia, kiek, kada ir su kuo jos bendraus ir kada visai nenorės bendrauti. Negana to, kiekvienos katės asmenybė ir temperamentas yra skirtingi ir unikalūs. Temperamentas taip pat priklauso nuo katės veislės ir išauklėjimo lygio. Suprasti kačių psichologiją auginant gali būti sudėtinga užduotis. Norint pažinti augintinės būdą ir nuotaikas, reikėtų skirti dėmesio ir laiko. Katės, kaip ir šunys, turi Jumis pasitikėti, kad leistųsi dresuojamos. Todėl kuo daugiau bendraukite su kate, kad sužinotumėte jos poreikius. Kačių psichologijos ir elgesio pagrindiniai bruožai padės suprasti savo augintinę ir tinkamai reaguoti į jos elgesį.

Išskirtiniai kačių bruožai:

  • – Katės miega daugiau už kitus gyvūnus, kad taupytų energiją. Jos gali išmiegoti iki 20 valandų per 24 valandų parą. Kasdienio kačių miego trukmė svyruoja nuo 12 iki 16 valandų, o vidutininškai 13 – 14 valandų per parą.
  • – Katės uoslė yra 14 kartų stipresnė nei žmogaus, leidžianti joms užuosti dalykus, apie kuriuos Jūs nė nenutuokiate.

Teritorijos žymėjimas namuose

Teritorijos žymėjimas laukinėms katėms reikalingas, kad priskirtų sau kuo didesnį grobio medžiojimo plotą ir taip susirastų maisto. Nors auginamos namuose katės yra šeriamos, šis natūralus instinktas pasiženklinti teritoriją išliko. Teritoriją žymėti labiau linkę patinai. Naminės katės savo teritorijos ribas apsibrėžia įdrėskimais, kvapais, garsais ir kitais būdais. Katės draskosi, nes taip aštrina savo nagus. Tai nebūtų kenksmingas dalykas, jei jos negadintų baldų ir kitų vertingų daiktų namuose. Teritorijos žymėjimas katėms reikalingas ir dėl to, kad jaustųsi saugios savo erdvėje. Katės teritorija išlieka nepaliesta tol, kol ji dominuoja ir neatsiranda stipresnis konkurentas. Dažnas ir nemalonus šeimininkams kačių teritorijos žymėjimo būdas yra šlapimas. Nekastruotų katinų šlapimas yra aitresnis.

Medžiojimo instinktas

Šį stiprų instinktą turi ir laukinės, ir naminės katės. Maži kačiukai išlavina šį instinktą stebėdami ir mėgdžiodami savo motinas. Medžioti katėms yra natūralu, jos tai daro net jei yra gerai maitinamos. Medžiojimas ir grobio persekiojimas leidžia katėms fiziškai išsikrauti ir išnaudoti susikaupusią energiją. Naminės katės mėgsta persekioti peles ir kitus graužikus, kai kurios persekios triušius ar paukštelius. Jei katė yra gerai maitinama, ji žais, bet neės savo grobio. Šeimininkai neturėtų bausti savo kačių. Sušvelninti šį instinktą galite, jei gerai šersite augintinę, žaisite su ja žaislais, kad būtų patenkintas jų aktyvumo poreikis ir naktį neišleisite į lauką (daugiausia medžiojama naktį). Todėl katės kartais gali tapti naktiniais gyvūnais, kurie miega dieną, o naktį būna aktyvūs. Tokiu atveju patariama pažaisti su kate 2 valandas prieš einant miegoti ir kasdien būtinai tuo pačiu metu. Tai padės atsatyti katės paros ritmą. Kadangi katės yra iš prigimties medžiotojos, žaidimai turėtų apimti 6 medžioklės elementus: sėlinimą, bėgimą, užpuolimą, sugavimą, nužudymą ir suėdimą. Užkandis įtikins katę, kad žaidimo ratas yra užbaigtas.

Dar vienas būdas suvaldyti medžiojimo instinktą yra užsegti katei antkaklį su varpeliu, kad paukščiai ir kitos galimos aukos išgirstų ją sėlinant. Toks antkaklis turėtų būti elastingas, kad netyčia įstrigusi katė galėtų jį nesunkiai nusiimti.

Kūno kalba

Katės bendrauja pasitelkdamos kūno kalbą. Tam jos naudoja savo pozą, ausis, uodegą, snukutį. Katės uodegos padėtis perteikia labai daug informacijos. Tačiau vien uodega gali klaidinti, nes tikrąją katės nuotaiką atspindės ir jos letenėlės, kailiukas, snukutis, ausys ir netgi akys. Išlenkta nugara reiškia baimę arba agresiją. Lėtai mirksėdamos, prisimerkusios katės parodo savo atsipalaidavimą. Šią būseną lengva atpažinti. Kačių, kaip ir šunų, uodega dažnai labai aiškiai parodo gyvūno nusiteikimą. Trūkčiojimas gali rodyti susierzinimą, o aukštai pakelta uodega – pasitikėjimą. Intensyviai judinama uodega rodo stiprų susierzinimą, o dar blogiau, kai ji blaškosi į šonus. Gulinti ir ištiesusi savo pilvą ir krūtinę katė išreiškia džiaugsmą, pasitikėjimą ir komfortą.

Katės dažnai naudoja kūno kalbą žaisdamos su kitomis katėmis arba su žmonėmis. Kačių kūno kalbos signalai tampa labai ryškūs susitikus dviems patinams. Tuomet jie varžosi dėl patelės arba dėl teritorijos; kūno kalba padeda išvengti fizinio konflikto.

Skleidžiami garsai

 Egzistuoja mažiausiai 19 skirtingų „miau“ garsų, skirtingų aukščiu, tonu, garsu, ritmu, tarimu ir situacijomis, kuriose jie naudojami. Garsas „miau“ visada reiškia, kad katė nori dėmesio. Gerai žinomas murkimas gali reikšti pasitenkinimą, nusiraminimą ar kvietimą pažaisti. Aukšto tono erzinantis verksmas dažnai reiškia prašymą pamaitinti. Garsų įvairovė priklauso nuo to, kaip dažnai katė bendrauja su kitomis katėmis ar žmonėmis. Kuo daugiau katė būna su žmogumi, tuo daugiau bendrauja garsais, nes žmogus juos geriau supranta. Bendraudama su gyvūnais katė dažniau naudoja kūno kalbą.