Category Archives: Aktualijos

Kačių auklėjimas

Nepaisant Jūsų pastangų, daugelio elgesio sutrikimų neįmanoma išvengti, todėl juos reikia gydyti. Kačių auklėjimo priemonės gali būti įvairios, nuo poveikio priemonių, kurias, apsišarvoję kantrybe galite taikyti namie, iki veterinarinio gydymo, taikant medikamentus.

Ką galite Jūs ir veterinaras?

 Namuose galite pritaikyti katei teigiamo poveikio priemones, t.y. apdovanoti katę už gerą elgesį arba neigiamo poveikio priemones, kad atpratintumėte nuo netinkamo elgesio.

Jeigu Jūsų katė nenustoja kramtyti ir draskyti baldų, puola kitus naminius gyvūnus, agresyviai elgiasi su Jumis ar kitais žmonėmis, turite pabandyti ją paveikti švelniai, priemone, kuri jos neišgąsdintų, tačiau sukeltų jai nemalonius pojūčius. Kai kurios katės labai reaguoja į apšlakstymą vandeniu, kitos – į staigų stiprų garsą. Taip pat svarbu, kad Jūsų katė stipraus nemalonaus garso nesietų tiesiogiai su Jumis. Sukeldami garsus nežiūrėkite į katę, ir tada ji kaltins garsą, bet ne Jus.

Jeigu katė nenustoja graužti elektros laidų ar naminių augalų, pabandykite papurkšti aplink juos stiprių kvepalų ar odekolono arba ant be ko, ką katė graužia, užbarstykite aitriosios paprikos. Katės negali pakęsti stiprių kvepalų, todėl tai geras būdas, elgesio problemoms spręsti.

Niekada nebauskite katės fiziškai. Ji Jus kaltins ir niekuomet neatleis.

Kad padėtų katei susitvarkyti su psichologinėmis problemomis, veterinaras gali paskirti psichotropinių medikamentų. Raminamieji vaistai gali būti vartojami dėl permainų atsiradusiam nerimui ir baimei sumažinti, pavyzdžiui, naujo naminio gyvūno ar kūdikio atsiradimas namuose, namų pakeitimas arba svečių pasigyvenimas namuose. Nestipraus poveikio raminamųjų vaistų veterinaras gali paskirti katės agresijos sumažinimui.

Nepamirškite, kad didelė dalis katės elgesio problemų gali kilti dėl katės hormonų veiklos, daugiausiai tų, kurie susiję su dauginimosi funkcijomis. Jeigu esate tikri, kad nenorite savo katės panaudoti vesimo tikslas, pasikalbėkite su veterinaru dėl galimos jos sterilizacijos. Augindami nesterilizuotą katę galite susidurti su viską nustelbiančiais jos instinktais, kurie gali Jus, kaip šeimininką, labai erzinti.

Straipsnis parengtas remiantis C. Osborne.

Pavojai katėms namuose

Namuose yra daugybė dalykų, kurie gali kelti Jūsų katei pavojų. Iš prigimties katės yra labai smalsios ir mėgstančios nuotykius, linkusios viską paragauti ir pakramtyti. Turėkite tai galvoje, kai renkatės kambarinius augalus bei kitas puošmenas ir vietas jiems pastatyti. Gerai, kai yra galimybė padaryti taip, kad katei būtų neprieinami elektros laidai. Be to, dauguma namuose laikomų vaistų yra nuodingi katėms. Niekada neduokite katei ne naminiams gyvūnams skirtų vaistų ir nepalikite jų bet kur.

Kambariniai augalai

     Katės retai sunkiai suserga nuo kambarinių augalų kramtymo, tačiau sunegaluoti gali labai greitai. Prie sutrikimus sukeliančių priskirtini šie augalai: azalija, rusmenė, filodendras, ciklamenas, Jeruzalės vyšnia, difenbachija, Drakono medis, Crassula ir kt.

     Paprastai prisikimšusios augalų katės vemia. Tai nieko baisaus, tik stiprus ir nenutrūkstantis vėmimas yra pavojaus ženklas.

     Pasistenkite kambarinius augalus laikyti katei neprieinamose vietose. Kaip pakaitalą duokite jai pakramtyti šviežių valgomų žalumynų, pavyzdžiui, petražolių.

Švenčių metu

     Švenčių metu katės taip pat tyko pavojai. Kalėdinių papuošimų šukės gali perpjauti katei skrandį. Katės labai mėgsta kramtyti virveles, blizgučius ir kaspinėlius. Nurijus tokių dalykų gali kilti rimtų skausmingų žarnyno sutrikimų. Be to, Kalėdų eglutės spygliai taip pat gali perdurti katei skrandį, įstrigti burnoje ar gerklėje.

     Susilaikykite nuo pagundos dalintis su kate šventinėmis vaišėmis. Pavyzdžiui, šokoladas katėms yra nuodingas. Kiti šventiniai pavojai – fejerverkai, nenutrūkstanti svečių grandinė ir galiausiai – stresas. Laikykite katę saugiai viduje ir kuo toliau nuo laukinių durų.

Apsinuodijimas

     Dauguma be recepto parduodamų nuskausminamųjų vaistų žmonėms, pavyzdžiui, aspirinas, yra nuodingi katėms, nes jų kepenys stokoja enzimų, kad suvirškintų juos. Šių preparatų nurijimų požymiai yra seilėtekis, vėmimas, silpnumas. Neduokite katei savo vaistų ir laikykite juos augintinei neprieinamoje vietoje.

     Dauguma priešblusinių insekticidų yra taip pat nuodingi katėms. Jais apsinuodijusiai katei teka seilės, ašaroja akys, jis vemia, per daug šlapinasi ir viduriuoja. Išmaudykite katę šiltame vandenyje, įlašinę indu ploviklio, kad nusiplautų insekticidas. Niekada negydykite katės šunims skirtais preparatais nuo blusų, nes jie gali būti nuodingi. Taip pat nepurkškite ant katės namams ar kiemui skirtų priemonių. Bandykite tik nenuodingus kovos su blusomis būdus. Priemonės, kurių sudėtyje yra piretrino ar d-limoleno yra efektingos ir saugios.

Straipsnis parengtas remiantis C. Osborne.

Tai, ką turime žinoti apie kates

1. Naminė katė – bene elegantiškiausia ir gražiausia plėšrūnė, nedidelio  ūgio, turinti ištįsusį liemenį ir palyginus neilgas kojas, kailis vienodai dengia visą kūną.

2.  Katės viršutiniame žandikaulyje yra 16, o apatiniame 14 nuolatinių dantų. Dantų sukandimas – tiesusis arba replių principo, kai kapliai remiasi vienas  į kitą sudarydami tarsi reples. Kačiukai gimsta be dantų. Pieniniai dantys prasikala 10-30 dienų amžiaus.

3. Tinkamai prižiūrima ir šeriama katė gyvena 25-30 metų.

4. Katės priekinės galūnės turi po penkis pirštus, o ant užpakalinių galūnių katė turi po keturis pirštus. Katės pirštų nagai specifiškai įtraukiami. Ji eina remdamasi pado galvutėmis. Katė dažnai galanda nagus į medinius daiktus, o lauke – į medžius.

5. Katės uodega judri, ji atlieka stabilizatoriaus vaidmenį šokant ar krentant. Svarbi katės gyvenime yra oda ir plaukų danga. Odoje baigiasi nervų galūnės, kurios organizmui perduoda visus signalus apie išorinius dirgiklius. Oda atlieka termoreguliacinę bei apsauginę funkcijas.

6. Katei labai reikalingi jautrieji plaukai, augantys abipus nosies, nelyginant  ūsai, virš akių ir užpakalinių galūnių vidinėje pusėje. Jie padeda orientuotis aplinkoje, apeiti kliūtį nakties tamsoje, išvengti susidūrimo. Dengiamieji katės plaukas gali būti ilgas, normalaus ilgio ir tarsi pliušinis. Poplaukis trumpas ir minkštas.

7. Patelių apatinėje pilvo ir krūtinės dalyje yra susiformavę aštuoni speneliai, po keturis iš kiekvienos pusės. Jie jungiasi su pieno liaukomis. Daugiau pieno būna užpakaliniuose speneliuose.

8. Svarbus odos darinys – kačių pirštai ir letenų pagalvėlės. Pasiremdama pagalvėlėmis katė gali vaikščioti be garso, o taip pat jose yra prakaito liaukos. Kai katė susijaudinusi, pagalvėlės išskiria prakaito lašelius, todėl katė bėgdama ant grindų palieka pėdsakus.

9. Katės virškinimo sistema prasideda burna, toliau eina ryklė, stemplė, skrandis, plonosios žarnos, storosios žarnos ir tiesioji žarna. Naminių kačių žarnynas trigubai ilgesnis už kūno ilgį. Ėsdama ir kramtydama katė naudojasi tvirtais žandikauliais su juose esančiais dantimis. Kapliais katė nuo kaulo nugraužia mėsos likučius, paima maisto gabalėlius. Iltys – svarbiausias katės ginklas medžiojant gyvą grobį. Nuo didelio mėsos gabalo mažesnius gabaliukus katė atsikanda ir susmulkina krūminiais dantimis. Ėsdama ir gerdama katė neapsieina be šiurkštaus liežuvio. Juo taip pat valo savo kailį.

10. Kvėpavimo organams priklauso nosis, ryklė, gerklos, gerklė ir plaučiai. Nosies ertmė išraizgyta kraujagyslių, tad oras  čia sušyla iki kūnui artimos temperatūros. Kvėpavimo takuose yra uoslės ir balso organai. Naudodamasi balso stygomis katė gali murkti.

11. Katės širdies masė siekia nuo 0,4 iki 0,8 proc. bendro svorio. Sulig kiekvienu dūžiu per širdį praeina trys mililitrai kraujo.

12. Pulso dažnis 100-120 tvinksnių per minutę. Pulsas sutampa su širdies plakimu. Suaugusios katės kvėpavimo dažnis – 20-30, jaunų kačiukų iki 40 judesių per minutę.

13. Normali suaugusios katės temperatūra – 38-39,50C.

14.Katė savo jausmų gama aplenkia žmogų. Katė turi šešias jutimo sistemas: lytėjimo, skonio, regėjimo, klausos, pusiausvyros ir orientacijos bei laiko pojūtį.

Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Kačių laikymas ir maitinimas

     Norint, kad katės būtų sveikos, jos turi būti atitinkamai maitinamos ir prižiūrimos. Tam reikia išmanyti kačių maisto poreikius priklausomai nuo amžiaus bei fiziologinės būklės. Kačių sveikatos būklei, tonusui palaikyti, kaip ir kiekvienam gyvūnui, reikia subalansuoti mitybą, katės su maistu turi gauti pakankamą kiekį maisto medžiagų ir svarbu, kad maisto medžiagos būtų pateikiamos tam tikru santykiu. Jos turi gauti pakankamai maisto bei biologiškai aktyvių medžiagų – baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų, mikro- ir makroelementų.

    Kačių sveikatai didelę reikšmę turi maisto sudėtis, maisto produktų teisingas parinkimas ir jų paruošimas maitinimui. Tinkamo parinkimo ir teisingo maisto produktų santykio dėka sudaromas visapusiškai pilnavertis racionas. Atskirų produktų kiekis turi būti toks, kad nepakenktų kačių sveikatai ir kad nesumažėtų maisto medžiagų įsisavinimas. Racionai sudaromi iš  įvairių produktų, pasižyminčių geresnėmis skoninėmis savybėmis, kuriuos katės labiau mėgsta. Tada suintensyvėja kačių virškinamojo trakto veikla, jos geriau įsisavina maisto medžiagas.

     Katės maitinamos ne tik gyvulinės kilmės produktais, bet ir augaliniais. Sudarant subalansuotą racioną katėms, reikia žinoti maisto medžiagų poreikius, raciono struktūrą, produktų bei priedų maistinę ir energinę vertę, nes neteisingas maitinimas gali sukelti  įvairius kačių virškinamojo trakto susirgimus ir net kritimus.

     Specifiniai kačių  maitinimo skirtumai, lyginant su šunimis, apibrėžiami elgsenos, anatominiais, fiziologiniais ir medžiagų apykaitos procesų savitumais. Katės pagal mitybos charakterį ir elgsenos charakteristikas turi visus plėšrūnų požymius.

     Faktą, kad katės yra mėsėdžiai gyvūnai, patvirtina jų anatominės savybės: dantys, žandikauliai, snukis ir kojos. Katės turi mažiau mažų ir didelių krūminių dantų, palyginus su šunimis, jų iltys labiau pritaikytos plėšyti maistą. Katės akys idealiai pritaikytos  medžioklei, labai jautrios įvairiems judesiams. Katės ant snukio turi specialius plaukus (ūsus), kurie padeda medžiojant naktį ir apsaugo akis. Katės pėdos turi įsitraukiančius nagus, kurie pritaikyti medžioklei.

     Katėms būdingi saviti fiziologiniai procesai:

  1. Energijos apykaita – šiek tiek panaši į atrajotojų gyvulių. Katės, kaip ir atrajotojai tirpius angliavandenius gauna su racionu. Suaugusių kačių organizme normaliam gliukozės kiekiui kraujyje  palaikyti, gliukozė sintetinama iš aminorūgščių, propioninės ir pieno rūgšties, o taip pat iš glicerino.
  1. Baltymų apykaita – pagrindinis skirtumas nuo šunų yra tas, kad katės organizmas turi gauti didesnius baltymų kiekius. Augimo metu katėms reikia 50 proc. daugiau baltymų negu šunims.
  1. Riebalų apykaita – katės organizmas sugeba sunaudoti ir įsisavinti didelius riebalų kiekius.
  1. Vitaminų apykaita – vyksta truputį specifiškiau negu šunims. Žalioje mėsoje yra daug ir piridoksino, kurio katėms  reikia keturis kartus 54 daugiau negu šunims. Vitamino A yra tik gyvūniniuose produktuose, o karotiną kaupia ir augalai. Visaėdžiai ir žolėdžiai gyvūnai sugeba transformuoti β-karotiną į vitaminą A, o katės tokio sugebėjimo neturi.

     Kačių ir šunų vandens poreikis taip pat skiriasi. Naminės katės išsaugojo gebėjimą didesniam šlapimo sukoncentravimui, tai leidžia joms išgyventi  tam tikromis sąlygomis, kuriomis pasireiškia nepakankamas aprūpinimas vandeniu.

     Maitinant  kates sausuoju pašaru, jos suvartoja 1,5-2,0 ml vandens/1 g sausojo pašaro. Maitinant konservuotaisiais pašarais, katės geria labai mažai vandens. Katės geria ir dieną, ir naktį, kai tuo tarpu šunys daugiausiai geria tik dieną. Kai kurios katės geria tik šviežią vandenį, o kai kurios tenkinasi keletą dienų pastovėjusiu vandeniu.

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Vitaminai katėms

     Vitaminai – fermentų, kofermentų sudedamoji dalis. Tai labai skirtingos sudėties, atliekančios labai skirtingas funkcijas biologiškai aktyvios medžiagos. Jie organizme kaip energinė medžiaga nenaudojami, nėra organizmo struktūriniai elementai. Jų pagrindinė funkcija yra stimuliuoti ir reguliuoti įvairius fiziologinius procesus.

      Vitaminai skirstomi į dvi grupes:

1) tirpūs vandenyje;

2) tirpūs riebaluose.

     Riebaluose tirpiems vitaminams priklauso A, D, E ir K vitaminai, o vandenyje tirpiems – visi B grupės ir vitaminas C. Vitaminai A, D ir E  kačių organizme nesintetinami, todėl juos turi gauti su pašarais. Mažiau dėmesio skiriama vitamino K kiekiui, nes jis žarnyno mikrofloros sintetinamas organizme.

     Riebaluose tirpių vitaminų pagrindiniai šaltiniai yra kepenys, riebalai, aliejai, kiaušinio trynys, varpinių grūdų gemalai. Visi šios grupės vitaminai, išskyrus vitaminą E, randami augaliniuose produktuose provitaminų forma. Kačių organizmas vitamino A iš  β-karotino nesintetina, todėl jos turi gauti aktyvią vitamino A formą, kurią galima rasti tik gyvūniniuose produktuose.

     Vitaminas A dalyvauja regėjimo ir klausos funkcijose. Jis būtinas ir epitelinių ląstelių gyvybingumui, kaulų vystymuisi bei augimui.

     Vitaminas D dalyvauja kalcio ir fosforo apykaitos procesuose bei įsisavinime, tiesiogiai dalyvauja kaulų ir dantų kalcifikacijos procesuose.

     Vitaminas E organizme laikomas antioksidantu ir reguliuoja reprodukcines funkcijas.

     Vitaminas K būtinas normaliam kraujo krešėjimui.

     Vitaminas C sintezuojamas kačių kepenyse iš gliukozės ir pakankamais kiekiais. Jis randamas augaluose, vaisiuose ir daržovėse.

     Per didelis vitaminų A ir D kiekis, patenkantis į organizmą, gali veikti toksiškai. Pvz., vitamino D kiekis viršijus normą keturis kartus, padidina cholesterino kiekį kraujo plazmoje, o dar didesni kiekiai gali sukelti minkštų audinių sukaulėjimą. Vitamino A toksinis poveikis pasireiškia tais  atvejais, kada norma viršijama 50-100 kartų.

     Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia, išskyrus vitaminą B12. Šio vitamino atsargos kaupiamos kepenyse. Vandenyje tirpūs B grupės vitaminai dalyvauja organizmo medžiagų apykaitos procesuose. Jie stimuliuoja gyvūnų apetitą. Vitaminas C svarbus žaizdų gijimui, palaiko normalią kapiliarų sienelių struktūrą, reguliuoja tarpląstelinių struktūrų susidarymą, kraujotaką.

     Avitaminozių ir hipervitaminozių pasireiškimas galimas tik tais atvejais, kada jie neteisingai subalansuojami kačių maiste. Atvejai, kai trūksta vitaminų su maistu, labai reti, nes patys gyvūnai prieina prie natūralių vitaminų šaltinių, o gaminant maistą pramoniniu būdu, į  jų sudėtį pridedamas pakankamas kiekis šių biologiškai aktyvių medžiagų. Nereikia pamiršti, kad gamybos proceso metu ir saugojimo periodu vitaminų kiekis maiste sumažėja. Šiems poveikiams daugiau atsparūs šie vitaminai: tiaminas, folinė rūgštis, o taip pat riebaluose tirpūs vitaminai A, E ir K. Atkreipiant dėmesį į vitaminų nestabilumą, gaminat maistą pridedami didesni kiekiai. Vartoti  įprastinius vitamininius papildus, kai šeriama pramoniniu maistu, nerekomenduojama, nes  gali pasireikšti hipervitaminozės.

     Nereikia pamiršti, kad organizme kaupiasi ir antivitaminai, kurie trukdo vitaminų įsisavinimą. Antivitaminams priklauso: tiaminazė, avidinas, folinės rūgšties antagonistai ir dikumarino dariniai.

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Mineralinės medžiagos kačių maiste

     Mineralinės medžiagos kačių organizme atlieka labai svarbias ir įvairias funkcijas, taip pat sudaro nedidelę kūno masės dalį. Gyvų organizmų sudėtyje yra 63 proc. vandenilio, 25 proc. deguonies, 9,5 proc. anglies, 1,4 proc. azoto. Iš viso visos mineralinės medžiagos sudaro apie 0,7 proc. kūno masės. Pagrindinę jų dalį sudaro makroelementai: kalcis, fosforas, kalis, natris, magnis ir mikroelementai: geležis, cinkas, varis, manganas, jodas ir selenas.

     Makroelementai kačių organizme atlieka šias funkcijas:

  • Palaiko rūgščių – šarmų pusiausvyrą.
  • Reguliuoja osmosinį slėgį, kuris būtinas vandens balansui palaikyti.
  • Reguliuoja tarpmembraninį potencialą, būtiną normaliam ląstelių funkcionavimui, nervinių

impulsų pralaidumui ir raumeninių skaidulų susitraukimui.

  • Palaiko organizmo struktūrinį vientisumą.

     Kai gyvūno organizmas gauna daugiau mineralinių medžiagų nei reikia, jų pasisavinimas virškinamajame trakte sumažėja ir daugiau jų išskiriama su šlapimu ir išmatomis. Jeigu organizmas  įsisavina didesnius mineralinių medžiagų kiekius, gali būti pastebimi  įvairūs nepageidaujami susirgimai. Neįsisavinti mineraliniai elementai gali susijungti su kitomis mineralinėmis medžiagomis, taip sukeldami atskirų mineralinių elementų trūkumą, gali sutrikdyti tinkamą mineralinių medžiagų balansą. Todėl labai svarbu tinkamai subalansuoti visas mineralines medžiagas kačių maiste bei išlaikyti tinkamiausią santykį tarp mineralinių elementų.

     Netinkamas vieno ar kito mineralinio papildo naudojimas bei jų kiekio nesubalansavimas gali duoti ne naudą, o tik pakenkti organizmui, nes katės organizme  įvyksta mineralinių medžiagų disbalansas.

     Kai kurie mineraliniai elementai, tokie kaip kalcis ir fosforas, yra pagrindinė kaulinio audinio sudedamoji dalis, palaiko jo tvirtumą. Be to jie dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų įvairiuose audiniuose. Dėl to netinkamai subalansuotas šių elementų santykis, gali sukelti kaulinio audinio susirgimus, sutrikdyti biocheminius procesus organizme. Didžiausi kaulinio audinio pakitimai, dėl subalansavimo nukrypimų, pastebimi intensyvaus augimo metu. Kalcio ir fosforo santykis kačių maiste turėtų būti: 1,4 – 1,5 : 1,0. Atskirais atvejais kalcio poreikis gali būti ir didesnis.

     Dažnai būna labai sunku nustatyti vieno ar kito elemento trūkumą, nes klinikiniai požymiai daugeliu atvejų sutampa. Tokiais atvejais, norint nustatyti teisingą diagnozę, būtina ištirti mineralinių medžiagų kiekius racione ir kraujyje.  Nepriklausomai nuo to, ar teisingai diagnozuotas susirgimas, geriausia laikytis atitinkamos dietos, o nesistengti balansuoti maisto vieno ar kito elemento atžvilgiu, nes daugeliu atvejų yra dar smarkiau išderinamas mineralinių medžiagų balansas ir pasunkinama susirgimo forma, prailginamas gydymo laikas.

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.