Author Archives: kaciu-maistas.lt

Mineralinės medžiagos kačių maiste

     Mineralinės medžiagos kačių organizme atlieka labai svarbias ir įvairias funkcijas, taip pat sudaro nedidelę kūno masės dalį. Gyvų organizmų sudėtyje yra 63 proc. vandenilio, 25 proc. deguonies, 9,5 proc. anglies, 1,4 proc. azoto. Iš viso visos mineralinės medžiagos sudaro apie 0,7 proc. kūno masės. Pagrindinę jų dalį sudaro makroelementai: kalcis, fosforas, kalis, natris, magnis ir mikroelementai: geležis, cinkas, varis, manganas, jodas ir selenas.

     Makroelementai kačių organizme atlieka šias funkcijas:

  • Palaiko rūgščių – šarmų pusiausvyrą.
  • Reguliuoja osmosinį slėgį, kuris būtinas vandens balansui palaikyti.
  • Reguliuoja tarpmembraninį potencialą, būtiną normaliam ląstelių funkcionavimui, nervinių

impulsų pralaidumui ir raumeninių skaidulų susitraukimui.

  • Palaiko organizmo struktūrinį vientisumą.

     Kai gyvūno organizmas gauna daugiau mineralinių medžiagų nei reikia, jų pasisavinimas virškinamajame trakte sumažėja ir daugiau jų išskiriama su šlapimu ir išmatomis. Jeigu organizmas  įsisavina didesnius mineralinių medžiagų kiekius, gali būti pastebimi  įvairūs nepageidaujami susirgimai. Neįsisavinti mineraliniai elementai gali susijungti su kitomis mineralinėmis medžiagomis, taip sukeldami atskirų mineralinių elementų trūkumą, gali sutrikdyti tinkamą mineralinių medžiagų balansą. Todėl labai svarbu tinkamai subalansuoti visas mineralines medžiagas kačių maiste bei išlaikyti tinkamiausią santykį tarp mineralinių elementų.

     Netinkamas vieno ar kito mineralinio papildo naudojimas bei jų kiekio nesubalansavimas gali duoti ne naudą, o tik pakenkti organizmui, nes katės organizme  įvyksta mineralinių medžiagų disbalansas.

     Kai kurie mineraliniai elementai, tokie kaip kalcis ir fosforas, yra pagrindinė kaulinio audinio sudedamoji dalis, palaiko jo tvirtumą. Be to jie dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų įvairiuose audiniuose. Dėl to netinkamai subalansuotas šių elementų santykis, gali sukelti kaulinio audinio susirgimus, sutrikdyti biocheminius procesus organizme. Didžiausi kaulinio audinio pakitimai, dėl subalansavimo nukrypimų, pastebimi intensyvaus augimo metu. Kalcio ir fosforo santykis kačių maiste turėtų būti: 1,4 – 1,5 : 1,0. Atskirais atvejais kalcio poreikis gali būti ir didesnis.

     Dažnai būna labai sunku nustatyti vieno ar kito elemento trūkumą, nes klinikiniai požymiai daugeliu atvejų sutampa. Tokiais atvejais, norint nustatyti teisingą diagnozę, būtina ištirti mineralinių medžiagų kiekius racione ir kraujyje.  Nepriklausomai nuo to, ar teisingai diagnozuotas susirgimas, geriausia laikytis atitinkamos dietos, o nesistengti balansuoti maisto vieno ar kito elemento atžvilgiu, nes daugeliu atvejų yra dar smarkiau išderinamas mineralinių medžiagų balansas ir pasunkinama susirgimo forma, prailginamas gydymo laikas.

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Kačių energijos šaltiniai

     Energijos šaltiniai – kačių maiste esančios maisto medžiagos: riebalai, baltymai ir angliavandeniai. Energinė maisto vertė – vienas iš pagrindinių faktorių, apibūdinančių kačių maitinimo pilnavertiškumą. Maisto bei produktų energinė vertė išreiškiama energijos išraiškos mato vienetais (kcal, cal, J,  kJ, MJ).

     Gyvūnai su maiste esančiomis maisto medžiagomis gauna bendrąją energiją, kuri organizme įsisavinama dalinai, nes dalis energijos išsiskiria iš organizmo su išmatomis, šlapimu bei dujomis.

   Grynoji energija, kuri lieka atėmus su medžiagų apykaitos tarpiniais produktais išskirtą energiją, sunaudojama gyvybiniams procesams ir produkcijai (darbui, augimui ir vystymuisi, nėštumui, maitinimui). Todėl svarbu, kad kačių maistas atitiktų ne tik šių gyvūnų skonines savybes, bet ir visiškai patenkintų visus organizmo poreikius.

     Šeriant kates maistu, kuriame nėra daug energijos, padidėja suvartojimo kiekis, o tai veikia ir maisto medžiagų įsisavinimo lygį virškinamajame trakte (sumažėja medžiagų įsisavinimas iš virškinamojo trakto). Tuo pačiu gyvūnų organizmas visiškai neapsirūpins energija. Padidinus mausto energinę vertę, gyvūnų organizmo poreikiai bus patenkinami su mažesniu suvartojimo kiekiu. Tačiau perdaug kaloringas maistas jauniems ir greitai augantiems gyvūnams neretai sukelia įvairias ligas ir vystymosi sutrikimus.

     Kai kurie gyvūnai linkę suvartoti didesnius negu reikia maisto kiekius, dėl to nutunka. Nutukusiu gyvūnas laikomas, jei jo kūno masė yra 15 – 20 % didesnė už normą. Jeigu kates šersite maistu, nesubalansuotu pagal energijos poreikius, pajusite ir kai kurių maisto medžiagų trūkumą. Tokiais atvejais gyvūnai turi suvartoti daugiau maisto, dėl to jauniems kačiukams gali sulėtėti augimo sparta, padidėti pilvo apimtis. Šeriant maitinančias pateles nekaloringu maistu, pastebimas pieno kiekio mažėjimas, o tai turi  įtakos jauniklių augimo spartai, padaugėja gaišimo atvejų, ypač ankstyvuoju augimo periodu.

     Kai maisto energinė vertė labai aukšta, iškyla kita nepageidaujama problema: greitai patenkinamas energijos poreikis, kuris gaunamas su maisto produktais, turtingais angliavandeniais ir riebalais, bet organizmas visiškai neaprūpinamas kitomis maisto medžiagomis – vitaminais, mikroelementais. Todėl kates reikia šerti visiškai subalansuotu maistu ne tik energijos atžvilgiu, bet ir pagal visas maisto medžiagas.

     Skaičiuojant kačių energijos poreikius, reikia atkreipti dėmesį į energijos sunaudojimą gyvūno organizme. Dalis energijos, kurią galime pavadinti pagrindine, sunaudojama per 12-18 val. po maitinimo. Ramybės energijos dydis gali būti tokio paties lygio, kaip ir pagrindinės energijos suvartojimo dydis, bet gali būti ir didesnė 25 proc.

     Dalis energijos sunaudojama ir gyvybiniams procesams palaikyti, t. y. maisto priėmimui ir medžiagų apykaitai organizme, normaliai kūno masei palaikyti, neįskaitant energijos, kuri naudojama augimui, nėštumui arba maitinimui. Gyvybiniams  procesams palaikyti katės energijos sunaudoja 1,4 karto daugiau negu pagrindinės.

     Pagrindinės energijos ir energijos gyvybiniams poreikiams palaikyti kačių poreikis mažesnis nei kitų gyvūnų, nes jos yra ramesnės ir miega 15-16 val. per parą.

     Daug energijos sunaudojama normaliai kūno temperatūrai palaikyti. Gyvūnai dalį energijos praranda kvėpuodami ir išspinduliuodami ją per odą. Tai rodo, kad energijos išskyrimas per odą priklauso nuo kūno paviršiaus dydžio.

     Maisto normai ar jo komponentų kiekiui paskaičiuoti, norint patenkinti energetinius ir maisto medžiagų organizmo poreikius, reikia žinoti komponentų energinę bei maistinę vertes. Pramoninio maisto katėms energinė ir maistinė vertė nurodoma ant pakuotės, o maitinant natūraliais produktais, reikia naudotis maistingumo lentelėmis.

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Riebalai kačių maiste

Riebalai kačių maiste reikalingi:

1 riebaluose tirpių vitaminų A, D, E, K įsisavinimui,

2 maisto skoninių savybių pagerinimui,

3 aprūpinti organizmą nepakeičiamomis riebiosiomis rūgštimis.

     Kačių maiste esant pakankamam angliavandenių ir baltymų kiekiui, riebalai nėra laikomi būtiniausiu energetiniu komponentu. Priešingu atveju, riebalai – pagrindinis energijos šaltinis. Padidinus riebalų kiekį maiste, padidinama jo energinė vertė. Riebalai ne tik gerai virškinami, bet juos taip pat gerai įsisavina organizmas. Riebalų iš pramoninio maisto katėms virškinamumas siekia net iki 74 proc. Kačių organizmas riebalus gerai įsisavina tiek iš augalinių, tiek iš gyvūninių produktų. Kai kurie riebalai, tokie kaip kokoso aliejaus, įsisavinami blogai. Kačių racione vartojant kokoso aliejų, gali išsivystyti įvairios kepenų ligos.

      Riebalų kiekis ir kokybinės savybės turi  įtakos skoninėms maisto savybėms. Padidinus riebalų kiekį jame, pagerinamos skoninės savybės ir padidinamas suvartojimo kiekis. Katės 25-50 proc. energijos gali gauti iš riebalų. Rekomenduojama, kad kačių maiste būtų nuo 5 proc. iki 20 proc. riebalų.

     Riebalų kiekis maiste turi būti didinamas augimo periodu, maitinimo metu ir esant fiziniams krūviams.

     Esant riebalų trūkumui gali pasireikšti nepakeičiamų riebiųjų  rūgščių stygius, tuo pačiu truks ir energijos, dėl to gali sulėtėti augimas, pablogėti fiziologinė būklė, reprodukcinės savybės.

     Fizines ir maistines riebalų savybes nulemia specifinės riebalų  rūgštys. Jeigu riebalų sudėtyje vyrauja nesočiosios riebiosios rūgštys, tokie riebalai vadinami aliejais, kurie kambario temperatūroje išlieka skysti, o jeigu vyrauja sočiosios riebalų rūgštys, jie vadinami taukais ir jų konsistencija kambario temperatūroje yra kieta.

     Taukai ir aliejai naudojami kačių maiste:

  • Kiaulių taukai
  • Paukščių taukai
  • Lašiniai
  • Žuvų taukai
  • Kukurūzų aliejus
  • Kokoso aliejus
  • Sėmenų aliejus
  • Sviestas

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Katėms reikalingi baltymai

Baltymai sudaryti iš amino rūgščių, sujungtų tarp savęs peptidinėmis jungtimis. Katės organizmui būtinos visos 22 amino rūgštys. 12 amino rūgščių katės organizmas pats ir pakankamu kiekiu gali sintetinti, todėl nėra būtinybės jų būtinai gauti su maistu. Likusios amino rūgštys, kurios organizme nesintetinamos, vadinamos nepakeičiamosiomis ir jas būtina gauti su maistu.

Katėms nepakeičiamosios amino rūgštys yra šios:

  • Argininas
  • Histidinas
  • Izoleucinas
  • Leucinas
  • Lizinas
  • Metioninas
  • Fenilalaninas
  • Taurinas
  • Treoninas
  • Triptofanas
  • Valinas

Baltymų kokybė ir įsisavinimas priklauso nuo juose esančių amino rūgščių kiekio ir santykio. Pramoninio kačių maisto baltymai  įsisavinami apie 74 proc. Baltymų įsisavinimas gali sumažėti, kai vartojami blogos kokybės baltymai ir nepilnavertis maistas. Angliavandenių įsisavinimą gali pagerinti terminis apdorojimas, baltymus apdorojus termiškai galime gauti atvirkštinį efektą.

Kuo aukštesnė baltymo biologinė vertė, tuo mažiau šio baltymo reikia organizmo poreikiams patenkinti nepakeičiamų amino rūgščių atžvilgiu. Pavyzdžiui, kačiukas su maistu turi gauti 1 proc. arginino, gauto baltymo struktūroje arginino yra 5 proc., taigi šio baltymo į kačiuko racioną reikia pridėti tik 20 proc., tada bus patenkintas arginino poreikis. Jeigu racionuose naudojami pilnaverčiai baltymai, bus patenkinami ir kitų amino rūgščių poreikiai.

Kačių baltymų poreikis yra didesnis nei šunų. Kačių įprastiniame maiste jų turėtų būti 25-30 proc., kačiukų – 30 proc. Kačių maiste turi būti daugiau baltymų todėl, kad jos dalį baltymų panaudoja energijai. Baltymų poreikis labai glaudžiai siejasi su energijos balansu organizme. Nepriklausomai nuo su maistu gauto energijos kiekio, jeigu baltymų gaunama daugiau nei reikia, pertekliaus dalis panaudojama kaip energinė medžiaga.

Baltymų perteklius kačių maiste gali sukelti  įvairius susirgimus, todėl idealiame maiste visos amino rūgštys turėtų  būti tam tikru kiekiu ir santykiu bei nebūti baltymų pertekliaus.

Baltymų trūkumas taip pat neigiamai veikia organizmą (gali būti pastebimas jaunų kačiukų augimo spartos mažėjimas, suaugusių kačių svorio kritimas ir produktyvumo mažėjimas, lėtesnis plaukų augimas, oda šiurkštumas). Baltymų trūkumas dažniausiai pastebimas tada, kai gyvūnai šeriami pramoninės gamybos maistu, kuris priskiriamas ekonominei klasei, arba produktais, kurie turi daug angliavandenių: duona, virtomis bulvėmis, avižine koše, džiūvėsiais.

 Kai racione trūksta angliavandenių ir riebalų, gyvūnai naudoja baltymus kaip energinę medžiagą. Todėl pirmiausiai būtina patenkinti organizmo energijos poreikius, o tik tada baltymų poreikį.

                                                                                      Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Kačių energijos šaltinis – angliavandeniai

Kačių organizmą angliavandeniai aprūpina energija, taip pat jie yra labai svarbūs reguliuojant virškinamojo trakto veiklą ir peristaltiką.

 Angliavandeniai pagal tirpumą skirstomi į dvi grupes:

  1.  1. Tirpūs. Angliavandeniai, sudaryti iš α –monosacharidų, veikiami fermentų lengvai įsisavinami virškinamajame trakte.
  2.  2. Netirpūs. Angliavandeniai, sudaryti iš β-monosacharidų, atsparūs virškinamojo trakto endogeninių fermentų poveikiui.

Tirpieji angliavandeniai yra lengvai prieinamas energijos šaltinis. Jie yra pagrindinė maisto medžiaga kačių maiste, išskyrus tuos, kurių sudėtyje vyrauja mėsa, žuvis arba subproduktai. Esant tirpių angliavandenių pertekliui kačių maiste, dalis jų organizme kaupiasi glikogeno ir riebalinio audinio forma, todėl tirpiųjų angliavandenių perteklius gyvūnams nėra naudingas, nes jie gali nutukti.

Teisingai subalansuoto kačių maisto, pagal augalinės ir gyvūninės kilmės produktus, gliukozės, sacharozės, laktozės ir krakmolo, įsisavinimo lygis gali siekti iki 94 proc. Tuo tarpu tirpių angliavandenių įsisavinimo lygis vidutinės kokybės pramoniniame maiste – 73proc.

Kačių organizme, lyginant su kitų  rūšių gyvūnais, virškinamojo trakto mikrobiniai procesai labai riboti, todėl netirpieji angliavandeniai nelaikomi pagrindiniu energijos šaltiniu. Kačių maisto komponentai, kuriuose yra daug netirpių angliavandenių, neturėtų  būti naudojami intensyvaus augimo laikotarpiu, paskutinėmis nėštumo savaitėmis, maitinimo periodu, esant įvairiems stresiniams atvejams. Tokius komponentus galima naudoti sudarant maistą gyvūnams su viršsvoriu ir gyvūnams, kurie linkę tukti.

Netirpūs angliavandeniai, kuriuos galima pavadinti „maistinėmis skaidulomis“ arba ląsteliena, pasižymi specifinėmis fizinėmis ir cheminėmis savybėmis. Ląstelienos priedai esant kai kuriems kačių susirgimams ypač rekomenduojami, taip pat – gyvūnams viduriuojant arba užkietėjus viduriams. Ląsteliena ir maistinės skaidulos tam tikra dalimi nulemia kitų angliavandenių ir riebalų apykaitą organizme. Maistinės skaidulos taip pat turi didelį poveikį norint apsaugoti gyvūnus nuo diabeto.

Kačių  ląstelienos poreikis du kartus didesnis negu žmogaus. Įprastame pramoniniame kačių maiste, sudarytame iš natūralių produktų, ląstelienos poreikis sudaro apie 3-4 proc.

                                                                                             Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.

Katės ir vanduo

kates-ir-vanduo

Vanduo – vienas iš reikalingiausių ir svarbiausių medžiagų tiek žmogaus tiek gyvūno organizmui. Kačių organizmas, išeikvojęs beveik visas glikogeno, riebalų ir baltymų atsargų gali išlikti gyvybingas, tačiau netekus 10 proc. vandens, skaičiuojant nuo bendrosios kūno masės, sutrinka organizmo gyvybinės funkcijos, todėl jūsų gyvūnas gali rimtai susirgti. Praradus 15 proc. vandens gyvūnas gali net žūti.

Gyvūnai turi du vandens šaltinius: endogeninį vandenį, kurį gauna medžiagų apykaitos procesų metu ir egzogeninį, kurį gauna su maistu ir kaip geriamą vandenį. Endogeninis vanduo gaunamas skylant baltymams, riebalams ir angliavandeniams. Suskaidžius 100 kcal energijos susidaro 10-16 g. vandens.

Priklausomai  nuo vandens kiekio maistas skirstomi į sausus (6-10 proc. vandens), pusiau sausus (23-40 proc. vandens) ir konservuotus (68-78 proc. vandens). Taigi, vandens suvartojimo kiekis priklauso nuo to, kokiu kačių maistu jūsų gyvūnas buvo maitinamas.

Kačių vandens poreikis išreiškiamas mililitrais per dieną ir yra ekvivalentiškas energijos poreikiui kcal – kJ/per dieną. Vandens suvartojimo kiekis suaugusioms katėms, kai joms sudaromos idealios laikymo sąlygos, 2,5 karto viršija suvartotos raciono sausosios medžiagos.

Didesnius vandens kiekius jūsų gyvūnas suvartos, kai duosite jam daugiau valgomosios druskos. Esant didesniam gyvūno fiziniam apkrovimui, padidėjus aplinkos temperatūrai, maitinimo metu, viduriuojant arba kraujuojant – geriamasis švarus vanduo turi būti nuolat prieinamas jūsų gyvūnui, nes trūkstant vandens gali sumažėti kačių maisto suvartojimas, taip pat sumažėja pieno sintezė maitinimo laikotarpiu, pablogėja reprodukcinės savybės, gali sulėtėti ir augimo sparta. Vandens suvartojimo kiekiai priklausys ir nuo aplinkos temperatūros kitimo (karšta ar šalta), o taip pat nuo jo kokybės.

Kačių girdimui patartina naudoti tik geros kokybės vandenį, t. y. tokį, kurį vartojame mes patys. Kieto vandens, kuriame yra daug geležies, aliuminio, cinko ir mangano, gyvūnui duoti nepatartina. Vartojant kietą vandenį, kurio sudėtyje gausu magnio, kačių šlapimo takuose gali formuotis akmenys.

                                                                                                                   Straipsnis parengtas remiantis A. Januškevičiumi.